 |
 |
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||
Aprašymas yra padalintas į kelias dalis. Žiūrėkite dar į NY Valdybų ,NY LB istorijos , NY vyrų choro "Perkūnas" puslapius |
Šiame ir keliuose kituose puslapiuose aprašome Niujorko lietuvių istoriją. Tai "atviros informacijos" projektas ir kiekvienas, kas gali ir nori, teparašo apie lietuvius Niujorke. Pamėginsime "integruoti" tai į jau ęsantį tekstą. Ypač lauktume senesnių nuotraukų. Jas nukopijavę, originalus Jums grąžintume. Prašom siųsti Jūsų mintis bei atsiminimus el. paštu: info@lilb.org arba LI bendruomenės pirmininkui adresu: Šaltiniai:
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Lietuviai po pasaulį pasklido gan gausiai. 2004 m. rugsėjo 2 d. Lietuvoje Statistikos departamentas jų priskaičiavo 3,436,500 (3,4 milijono), o kitur, įvairių spaudos šaltinių duomenimis, yra bene 1,2 (?) milijono. Ir jau kur ne kur, bet JAV (toliau - Amerika) jų tikrai nemaža. 2000 metų gyventojų surašymo (Census) metu bene 641,000 JAV piliečių nurodė ęsantys lietuvių kilmės. Neskaitant tų, kurie į oficialųjį surašymą nepateko kaip laikinai atvykę ("nelegalai", "žaliakortininkai-JAV nepiliečiai" ir t.t.). Suma sumarum, galėtume teigti, kad daugiau nei ketvirtadalis lietuvių šiuo metu gyvena ne geografinėjė Lietuvoje. Švenčiant New York City 300 m. jubiliejų ant Wall Street Exchange namo - Broad St. ir Exchange Plaza kampas, buvo atidengta Alexander Carolus Curtius atminimo lenta. Nuo to, o, galbūt, ir kiek ankstesnio ar vėlesnio meto lietuviai pavieni, ar būreliais nuolat pasiekdavo Naujojo Pasaulio krantus, savo valia ir kaudavosi už jo laisvę Amerikos nepriklausomybės karuose (garsiausiu tapo Tadeušas Kosciuška, savo kilmės vietą vadinęs Lietuvą, Lenkijoje). Liejo kraują lietuviai ir kare su seminolais, ir su Meksika (18461848), dėjo savo galvas ieškodami aukso Kalifornijoje, kovėsi pietiečių ir šiauriečių gretose pilietiniame kare 18611865-aisiais. Matyt, nemenką jų dalį sudarė 18301831-ųjų sukilimo dalyviai, kai tūkstančiai jų, ypač iš Lietuvos, pasitraukę į užsienį, atsisakė grįžti, nepaisydami prievartos ir net skerdynių internuotųjų stovyklose. Rusijos, Prūsijos bei Austrijos valdovai 1833-aisiais sutarė atsikratyti šio galvos skausmo, ištremdami juos į laukinę Ameriką. Tiesa, buvo ir vykusių savo noru, kaip Aleksandras Bielaski (ar Bielecki) arba Henrikas Korvinas Kalusauskas. Pirmasis už sukilime parodytą drąsą gavo kapitono laipsnį, JAV draugavo su prezidentu Abraomu Linkolnu, jo paragintas stojo į armiją ir kaip didvyris žuvo pirmose generolo Granto kautynėse. Kitas, kilęs nuo Utenos ir Vilniaus universitete studijavęs su S. Stanevičiumi bei S. Daukantu, prasidėjus JAV pilietiniam karui, rūpinosi sudaryti lenkų lietuvių legioną, o 1863-ųjų sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje pogrindinė vyriausybė paskyrė jį savo delegatu Amerikoje su teise naudoti antspaudą su trim herbais: Lietuvos, Karūnos ir Rusijos; lenkai jį vadina pirmuoju Lenkijos diplomatiniu atstovu, tokiu jį gali laikyti ir lietuviai. Tiesa, šie lietuvių (save daugiausia tapatinusių su lenkais) būreliai buvo tik lašas prieš XIX a. antroje pusėje pakilusią masinės lietuvių emigracijos bangą. Kelias į Naująjį Pasaulį nebuvo rožėmis klotas. Pirmieji emigrantai keliaudavo dar buriniais laivais tris šešis mėnesius ir valgyti gaudavo kartą per dieną. Garlaiviais kelionė sutrumpėjo, tačiau pigiausios klasės keleiviai grūsdavosi laivo galuose vadinamuose steerage, kur šiaip kraudavo prekes.Vieno liudininko žodžiais, steerage yra kiaulių tvartas, tikra plėšikų landynė, šlykšti nuodinga praraja. Ir tik 1882-aisiais JAV Kongresas priėmė visiems laivams taikomą The Passenger Act, reikalavusį, kad imigrantai į Naujojo Pasaulio krantą išliptų tokie, kokie įlipo Senajame, t.y. sveiki. Lietuvių vargus didino ir Rusijoje egzistavęs emigracijos draudimas, taigi pavojai lydėdavo nuo pirmų žingsnių tekdavo rizikuoti slapta kertant Rusijos Vokietijos sieną, saugotis sukčių uostuose, o kai galop nuo neaprėpiamų vandenų apkvaišęs žalias kaimo bernelis išlipdavo Niujorko uoste, pamatydavo, kad kelionių agento pažadai, kad jį kas nors pasitiks, melas. Ir jis turėdavo pats verstis kalbos nemokėdamas, tad ne vienas patekdavo į įvairių sukčių letenas. Įdomiausia, kad lietuviai, ko gero, daugiausia prisikentėjo nuo panašių į save airių, antros ir net pirmos kartos imigrantų. Jie kliudė mėginusiems imtis verslo (sakysim, Pitstone, S.Ramanausko aludėje, airiai gerdavo už dyką, šaukiama policija negelbėjo ir teko savininkui imti apsaugon dvylika lazdom ginkluotų vyrų, po jų pylos airiai aprimo) ir net parapijas steigti (kaip Filadelfijoje, kur airiams nepatiko, kad jų rajone kažkokie užsieniečiai turės savo bažnyčią). Kaip liudija pirmieji lietuviai Pensilvanijoje, airiai skaldydavo akmenimis jų galvas arba su panieka stumdydavo vienas nuo kito, iki pagaliau vargšas lietuvis nuvirsdavo kur gatvėj, iš ko airiukai turėdavo daug juoko. Policija tokiuose atsitikimuose dažniausiai užsimerkdavo, nes ir patys policistai kvatodavo iš polanderių... Vietiniai gyventojai, ypač airiai, į ateivius žiūrėdavo kaip į kokius laukinius žmones. Ne tik airių vaikai, bet ir suaugusieji gatvėje svaidydavo į ateivius akmenimis... Lietuviai, kaip ir kiti ateiviai, taikė spiestis prie savų. Iš pradžių dalis jų gyvendavo bendrovių, kuriose dirbdavo, namuose, vėliau, kiek prakutę, išsimokėtinai statydavo namus, veik kiekviena šeima turėdavo karvę, nes jos išlaikymas kainavo nedaug. Maistą pirkdavo parduotuvėse, tik duoną kepdavo namie, nes prie vietinės baltos sunkiai prato . Beveik kiekviena šeima glaudė įnamius viengungius vyrus (burdingierius), kurie šeimininkei per mėnesį su valgiu mokėdavo nuo 12 iki 15 dolerių, o jei maistą pirkdavosi patys apie 23 dolerius. Toks glaudimasis lėmė ir daugelio išeivių darbo paieškas paskui pirmuosius pionierius, šiems aptikus gerus uždarbius, traukdavo kiti. Veik ketvirtadalis lietuvių dirbo Pensilvanijos kasyklose, Baltimorėje daug lietuvių vertėsi siuvėjų amaru, Bostone irgi arba dirbo audimo fabrikuose, Detroite automobilių pramonėje, Pitsburge ir Klyvlende plieno lydytojais, Čikagoje metalurgijos fabrikuose ir skerdyklose. Kartu kasmet daugėjo besiverčiančių savo verslu, daugiausia prekyba, saliūnų ir vaistinių laikymu, įvairiais amatais. Kitu natūraliu žingsniu po glaudimosi prie savų tapo parapijų ir draugijų, vadintų draugystėm, kūrimas. Įžengus į XX a., kai masinė lietuvių išeivija JAV ėmė skaičiuoti ketvirtą dešimtmetį ir jau turėjo susiklosčiusią visuomeninę struktūrą (kuri vis plėtėsi, nes emigracija ir toliau augo oficialiais duomenimis, 18991914-aisiais į JAV atvyko daugiau kaip 250 000 lietuvių). Ėmė steigtis švietimą remiančios organizacijos, atsirado ir aukštojo mokslo židinys Valparaiso universitete netoli Čikagos, kur sudarytomis sąlygomis už nedidelį mokestį įsigyti aukštąjį mokslą net turintiems tik pradinį išsilavinimą pirmame XX a. dešimtmetyje pasinaudojo apie tūkstantis lietuvių, sudarę apie 95 proc. to meto išeivių inteligentijos. Lietuviai studijavo ir kituose universitetuose bei kunigų seminarijose. Per kelis dešimtmečius iki XX amžiaus pradžios JAV susiformavo gausi, apie 200 000 asmenų lietuvių bendruomenė. Ji turėjo savo politines, visuomenines ir kultūrines institucijas. Šios institucijos, turėdamos geresnes galimybes nei Lietuvoje plėsti savo akiratį, šviestis, kurti organizacijas, plėtoti spaudą ir kultūrėti, pasiekė aukštesnį kultūrinį lygį nei tautiečiai Lietuvoje. Inteligentų iš pradžių emigruodavo nedaug. Jų skaičius kiek ūgtelėjo XX a. pradžioje. JAV imigracijos statistikos 1916-ųjų duomenimis, tarp lietuvių buvo 40 gydytojų, 10 advokatų, 25 laikraščių redaktoriai ir 25 jų leidėjai, 120 kunigų, 30 bankininkų ir apie 3000 krautuvininkų, 2500 aludžių savininkų ir apie 10 000 įvairių amatininkų ir kvalifikuotų darbininkų. Nors lietuviai tarp išeivių sudarė apie 2 proc., tai buvo įtakinga grupė. Brooklyn'as - tai New York'o lietuvių gyvenimo lopšys. Pirmosios ir antrosios lietuvių emigracijos lietuviai daugiausiai susispietė Brooklyn'o centrinėje ir pietinėje dalyje, Williamsburg'o sekcijoje. Jau 1870 m. Brooklyn'o gatvėse lietuvių kalba buvo plačiai pažįstama. Šios kolonijos išliko gausios iki 1950 metų, kai jaunesnioji lietuvių karta ir vėliau iš Lietuvos nuo rusų komunistų vergijos atvykę pabėgėliai pradėjo kurtis toliau nuo Brooklyn'o centro, erdvesnėse vietovėse. Brooklyn'o lietuviai, gyvendami kompaktiškai, įkūrė įvairias įmones, laikraščius, draugijas, darbo unijas (profsąjungas), klubus, restoranus, krautuves, organizacijas ir kitas institucijas. Brooklyn'e 1946 m. kovo 11 d. buvo įkurtas Bendrasis Amerikos Lietuvių Fondas (BALF) JAV lietuvių paramos ir labdaros organizacija, kuri šelpė ir aprūpino lietuvius pabėgelius, ir vargan patekusius. BALF'o centras, veikęs Brooklyn'o pakraštyje, 194? m. buvo perkeltas į Čikagą. 1939 -1940 m. Pasaulinės parodos metu lietuviai suorganizavo Dainų ir šokių šventę, kurioje dalyvavo Stilsonaitės vadovaujama tautinių šokių grupė. Nuo 1950 metų veikė J. Matulaitienės vadovaujama šokių grupė "Tryptinis. Kurį laiką taip pat veikė "Lietuvos vyčių" ir Lietuvių Bendruomenės "Šatrijos" šokių grupės, abi vadovaujamos Birutės Radzivanienės. Daug metų veikė ir Brooklyn'o lietuvių operetės choras, lietuvių vadovaujamos radijo valandėlės. Iš Brooklyn'o Floyd Bennet oro uosto 1933 m. pakilo skrydžiui į Lietuvą mūsų didvyriai lakūnai Darius ir Girėnas. Vieta, kur abu lakūnai atsisveikino su lietuvių visuomene, pavadinta "Lituanicos" aikštele. Ten pat jiems lietuvių pastangomis yra pastatytas paminklas, prie kurio kasmet, liepos mėnesį, vadovaujant Bronės Spūdienės specialiam komitetui, viešai ir iškilmingai paminimas abiejų lakūnų skrydis per Atlantą į Lietuvą. Ankstesniųjų lietuvių buvo įkurtos trys lietuviškos parapijos. Iš jų pati pirmoji buvo Angelų Karalienės lietuvių parapija. Deja, atšventusi savo 90 metų jubiliejų, nuo 1981 m. sausio 1 d. (1981.12.31.?) ji buvo uždaryta ne tik lietuviams, bet ir Brooklyn'o gyventojams. Niekas nežinojo, kada ir kas tai nusprendė. Kai buvo pranešta, jau buvo per vėlu jos likimą pakeisti. Ši parapija turėjo daug reikšmės gelbstint Simą Kudirką. Paaiškėjo, kad Kudirkos motina buvo gimusi Amerikoje ir pakrikštyta kaip tik Angelų Karalienės bažnyčioje, Brooklyn'e. Tokiu būdu buvo įrodyta Simo Kudirkos pilietybė, ir jam pavyko su visa šeima atvykti į šią laisvės šalį. Iki pat paskutiniųjų dienų parapijos choras tęsė savo gražią lietuviškų giesmių ir dainų tradiciją. Antroji parapija buvo lietuvių įkurta 1909 m. Jos Šv. Jurgio bažnyčia labai idomi savo architektūra ir pripažinta viena gražiausių bažnyčių Brooklyn'e. Iš vienos pusės bažnyčia apsupta siaurųjų centrinio Brooklyn'o gatvių, o iš kitos pusės - aukštų gyvenamųjų miesto pastatų - dangoraižių. Kadaise parapija žydėjo, bet vėliau nemažai ten gyvenusių lietuvių išmirė. Šv. Jurgio parapija tęsė savo pastoracijos darbą lietuviams iki 19?? m. Švč. Panelės Marijos Apreiškimo lietuvių parapija įkurta 1915 metais. Čia vyko smarkus lietuvių judėjimas. Buvo atidaryta mokykla, kurioje buvo dėstoma ir lietuvių kalba. Viena mokyklos mokytoja, vienuolė seselė Nikodema, lietuvaitė, labai pasižymėjo visuomenės veikloje ir vaikų auklėjime. Už jos nuopelnus miestas pastatė paminklą priešais parapijos bažnyčią ir tą aikštelę pavadino seselės Nikodemos vardu. Parapijos chorai buvo gausūs, nors, laikui bėgant, parapija išgyveno žmonių ir chorvedžių keitimąsį. Šiandien Švč. Panelės Marijos Apreiškimo parapija, nors ir neturinti lietuvio kunigo, yra vienintelė išlikusi lietuviška parapija Brooklyn'e. Ji iki šiol suburia lietuvius savo salėje. Ypač nuo to laiko, kai 2001 m. New York'o lietuviai neteko savo kitos susiėjimų vietos - Kultūros židinio patalpų. Per ilgus metus lietuviai įsteigė nemažai įvairių organizacijų. Vienos iš jų apmirė kitos ir šiandien aktyviai veikia. 2005 m. sausio 9 d. Niujorko valstijos registre buvo įrašytos tokios, savo pavadinime Lietuvos vardą turinčios organizacijos: AMERICAN LITHUANIAN CITIZENS CLUB, INC., OF ALBANY , N. Y. Labai didelį postūmį lietuviškumui JAV suteikė vadinamoji, o ir faktinė, antroji imigracijos banga, kuri atėjo į JAV po Antrojo Pasaulinio karo. Ironiška vertinti tautos tragediją kaip teigiamą postūmį lietuvių bendruomenei JAV, tačiau taip jau įvyko. Pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, JAV ir Didžiosios Britanijos valioje atsidūrė tūkstančiai pabėgelių, išvežtųjų priverstiniams darbams ir karo belaisvių. Tie, kurie išvengė grąžinimo į Sovietų Sąjungos kontroliuojamą teritoriją, buvo laimingi. Juk dešimtis tūkstančių kalinių Anglija, žinodama ka daro, grąžino Stalinui. Tokia buvo to meto"didžioji politika". Buvo ir tokių, kurie neatsispyrė Sovietų propagandai ir/ar tėviškės ilgesiui. O likusieji dar kelerius metus gyveno, dirbo, mokėsi, vargo ir stengėsi kur nors iš internuotųjų stovyklų išvykti ir pradėti savo naują gyvenimą. Tarptautinėje praktikoje visi tie žmonės buvo vadinami "perkeltaisiais" - angliškai "Displaced Persons". Sutrumpinus pastaruosius žodžius ir atsirado neformalus (o gal "liaudiškas") antrosios emigrantų bangos atneštojo žmogaus pavadinimas - DIPUKAS. Dalis išvyko į Australiją, dalis į Pietų Ameriką, o dalis į Kanadą ir JAV. Toliau pateiktos kelios nuotraukos iš ąsmeninių archyvų. Jos kol kas nepatalpintos labiausiai tinkamoje teksto vietoje, tačiau manome, kad ir dabar yra idomu jas pasižiūrėti.
Apleisti ir jau ištuštėję barakai. UNRRA (Jungtinių Tautų organizacija karo pabėgėliams remti) statė barakus, maitino ir rengė pabėgėlius iš Rytų Europos kraštų. Ten apsistojo lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai ir kt. Iš čia laike 5 pokarinių metų, žmonės vyko į užjūrius kurti savo naują ateitį, nes grįžti į komunistų valdomas tėviškes jau niekas nedrįso.
Draugės atsisveikina su Zita Galminaite (centre). Ji išvyko į JAV. Kairėje stovi Irena Grudzinskaitė, dešinėje Aldona Jakštytė, 1947m.
Iš Glasenbach stovyklos, Salzburg, Austria, išlydimi draugai, jauna darbo jėga kirsti miškus Kanadoje.1948 m.
Ir vėl išleidžiami draugai į Kanada 1948m.
Į nežinomą ateitį. Traukiniais iki Bremenhafen, o toliau laivais per Atlantą.
Pabėgėlių barakuose buvo įkurta lietuviams Vinco Krėvės Mickevičiaus vardo gimnazija. Pats Vincas Krėvė čia stovi centre, apsuptas kitų mokytojų. Šalia jo lagerio vadovas Vytautas Dambrava, vėliau buvęs Lietuvos ambasadorius Pietų Amerikai ir Ispanijai. |
Pirmasis, dabartiniams istorikams žinomas, į Ameriką atvykęs lietuvis buvo Alexander Carolus Curtius ( Aleksandras Karolis Kuršius). 1659-aisiais Niu Amsterdamo, taip tuo metu vadinosi dabartinis Niu Jorkas, gubernatoriaus Stiuvensanto prašymu Vakarų Indijos bendrovės rastas mokytojas ir gydytojas Aleksandras Kuršius avyko į Niujorką. Tais pačiais, 1659 metais, žemutinėje Manheteno salos dalyje jis įsteigė First Latin School
of New Amsterdam.
A. Kuršius buvo vienas pirmųjų gydytojų ir lotynų kalbos mokytojų Niujorke. A. Kuršius laikomas pirmuoju išmokslintu New York gydytoju. Archyviniuose dokumentuose parašyta, kad 1652 m. vasarą A. Curtius - lietuvis, teologijos daktaras su teisės laipsniu, gilino žinias Leipzig universitete. Vėliau jis profesoriavo Lietuvoje, o 1659.IV.10 Vakarų Indijos bendrovė sudarė su A. Kuršium sutartį, pasamdydama jį pirmosios New Amsterdam - tuometinės New Netherland sostinės - aukštesniosios lotynų mokyklos pirmuoju rektoriumi. Steigiamoji mokykla turėjo tarnauti ten gyvenančiai olandų kolonijai. 1658.IX.19. tuometinis New Amsterdam gubernatorius Peter Stuyvesant kreipėsi į Vakarų Indijos bendrovę, prašydamas parūpinti steigiamai mokyklai kvalifikuotą dėstytoją. Juo ir buvo pasirinktas A. Kuršius. Tuo metu New Amsterdam'e buvjo 1,500 gyventojų ir 200 namų. Mokykla buvo pastatyta žemutinėje Manhattan salos dalyje - dabartinėje Broad Street gatvėje, keletas pėdų į šiaurę nuo Exchange Place. Buvo sutarta, kad jo atlyginimas bus 500 florinų, įskaitant maistpinigius ir dovanos pavidalu 100 florinų vertės prekių. 1659.IV.25 mūsų tautietis "Bever" laivu išplaukė į paskyrimo vietą, kur 1659.VII.4 prisistatė tuometinei miesto vadovybei ir dalyvavo jos posėdyje. Čia jam buvo įteikta 100 florinų vertės prekių ir namas su sklypu. Kartu A. Kuršiui buvo suteikta teisė verstis gydytojo praktika (daktaro vardą praktikuojantiems gydymo meną Amerikoje pradėta taikyti ~ 1769 m.). Vakarų Indijos bendrovė, sužinojusi, kad A. Kuršius gydo ligonius 1660.IV.16 pranešė gubernatoriui Peter Stuyvesant, kad ji siunčia A. Kuršiui vaistažolių. Pradėjęs darbą, A. Kuršius pajuto pragyvenimo sunkumą, todėl paprašė vietos vadovybę padidinti atlyginimą. 1659.IX.17 gubernatorius Peter Stuyvesant rašė: "Atsižvelgdami į jo darbą ir uolumą, mes iš tiesų turime paliūdyti, kad jo darbštumas yra stebinantis ir kad jaunuolių padaryta pažanga nepaprasta". Tačiau bendrovės vadovybė 1659.XII.22. pranešė, kad ji mano, jog gaunamo atlyginimo A. Kuršiui, kaip nevędusiam, padoriam gyvenimui turi pakakti. 1661 m. liepos mėn. A. Kuršius pasitraukė iš rektoriaus pareigų ir grįžo į Olandiją , kur 1661.XII.27 Leideno universitete buvo užregistruotas kaip Carolus Alexander Curtius Nobilis Lituanus I.V.D. et Medicinae Candidatus. 
